Cook Book

Ech kaip seniai rašiau čia 😦 Gaila, kad taip mažai laiko lieka maloniems dalykėliams. Vis savyje bandau atrasti gaminimo mygtuką, ne kiek dėl Blogo rašymo kiek dėl šeimos 😦
Kaip tik šiandien – pabėgus nuo lietaus į vieną šalia namų esančią (neslėpsiu) dėvėtų prekių krautuvę – aptikau kulinarijos knygą. 1970 metų su kažkieno buvusia asmenine dedikacija. Gal ir nieko čia ypatingo – bet kai 300 receptų knyga kainuoja 4 Lt, manau negalima praeiti 🙂 Dar pavarčiau pažiūrėti receptų sudėtingumo ar produktai nėra labai egzotiški – viskas kol kas pasirodė labai paprasta ir lengva. Ką gi – dabar belieka – ATRASTI LAIKO virtuvėje 🙂 Ir labai norėčiau šį blogą paskaninti gardžiais receptais 🙂

Ech tie išsišokėliai ant veido…

Galbūt kas dar nebandė bus įdomu pabandyti, nes aš jau bandžiau nežinau kiek ir nežinau ką. Leisti daugiau pinigų “stebuklingiems“ kremams (įdomu kaip jie stebuklingi, jei puse vistiek vis dar negali atsikratyti tų grožybių ant odos? Tikriausiai nežino ar per trumpai naudojo – pasakytų “žinovai“). Bet ačiū! Praradau tikėjimą bet kokiais kremais ir priemonėm, tad šiuo metu stengiuosi grįžti atgal prie natūralumo. Na šis pasiūlytas mano receptukas nebus nei ekologiškas, nei labai jau natūralus – vien dėl to, kad pienės auga prie kelio, kur važinėja automobiliai bei naudojamas medicininis ingredientas (aspirinas). Tiesiog šis būdas yra labai lengvai išbandomas ir tekainuoja keletą litų! Kurių tikrai nebus gaila jei priemonė ir nepadės. Aš naudojau dar tik keletą kartų ir nežinau ar įsitikinimas ar ištiesų apmažėjo spuogelių, bet bandau neapleisti ir stropiai pasiteplioti kas keletą dienų. Receptą radau internete (kaip ir visa kita dabar aptinkama šiose platybėse 🙂 ) Tik truputį pakoregavau kiekius ir vietoj virinto vandens aš dedu pienių vandenį (čia aš taip pavadinau 🙂 ) Tą pienių vandenuką man padarė mama, reiks pasiklausti tiksliau recepto ir galbūt kada įdėsiu, vistiek dabar jau pienių sunku būtų rasti… Kaukę naudoti galima tik jei žinote, kad nesate alergiškas aspirinui arba medui!!

Originalus receptas toks (o aš viską dedu per puse):
4 tablečių paprasto aspirino (acetilsalicilo rūgšties)
1 arbatinis šaukštelis medaus
1 arbatinis šaukštelis virinto vandens (aš dedu pienių vandenį)

Tabletes sutriname kuo smulkiau, įmaišome medų ir vandenuko pilame tiek, kad susidarytų tinkama masė – ne per skysta!
Viskas! Kaukę paliekame ant veido 15 min. Aš pamirštu ir palaikau kartais ilgiau 😉 Naudoju kas antrą, trečią dieną, kartais ir rečiau. Efekto nesitikėjau nei po pirmo nei po antro karto – manau čia kiekvienam individuoaliai ir nuo spuogų rūšies priklauso ar pasimatys efektas ar ne, bet pabandyti, manau visuomet verta.

My CoCo Easter

Su artėjančiom Šv. Velykom 🙂

Kas per draugė Dora?

Pamenu, kai buvau mokyklinukė, kartu su tėčiu nuėjome į turgų. Visai nepamenu ko mes ten ėjom, tik labai aiškiai atsimenu, kad pamatėm pardavinėjamą šuniuką… Kalytė Laida, gal kokių 3-jų metų patelė, turėjo nešuniškai dideles ir protingas akis… Tą kartą grįžom namo ne abu, o tryse… Kad ir būdama pakankamai suaugusi ir jau spėjusi priprasti prie kitų žmonių – prieraišesnio ir protingesnio gyvūno galvojau, kad nėra visame pasaulyje. Teko dalyvauti šunų parodoj ir visai nesvarbu, kad ji buvo beveislė – parsinešė net porą medalių ir keletą apdovanojimo raštų!

Gaila, kad negalėjom džiaugtis ja tiek kiek skirta šunims gyventi  Ji skaudžiai nukentėjo per vieną vakarinį pasivaikščiojimą… Tame kieme gyveno ir Kaukazo aviganių veislės šuo. Kai jį vesdavo pasivaikščioti – kiemas apmirdavo, ištuštėdavo… Keista, kad to nepastebėdavo šuns šeimininkai. Man ir dabar nemalonu, keista, kai kuo paprastesni ir taikingesni šunys vedžiojami tvarkingai su pavadėliais, o agresyvesnio charakterio ar tiesiog dideli šunys laksto laisvi ir net be antsnukio… Žodžiu, tą lemtingą vakarą Laida tarsi nujausdama nenorėjo eiti į lauką. Juk sako yra šuniška nuojauta!  O jei kas atsuktų laiką atgal! Būtumėm atleidę jai visas “sisuko ar kakuko nelaimes” namuose, kad tik nebūtumėm išėję! Tačiau… Vos tik žengėm keletą žingsnių ir… pamačiau atlekiant “Viką”, toks buvo aviganės vardas. Šeimininkė plyšavo visa gerkle matydama kaip urgzdamas, lodamas jos gyvūnas lekia į kitą šunį… į vaiką (man buvo apie 12 metų)… Deja šuo jos visiškai neklausė ir net nemirktelėjus įvyko kova – tamsu, siaubingi urzgimai… inkštimas…  paimti Laidą ant rankų nebuvo nė sekundės. Vėliau pagalvojus, kas būtų buvę, jei bučiau laikius šuniuką rankose – tikriausiai būčiau turėjusi randų ir aš… Pribėgusi šeimininkė tiesiog pasiėmė Viką… ir patraukė savais keliais… Nesvarbu, kad jau buvo vėlyvas metas, akyse man buvo tamsu nuo šoko… Tada net nesuvokiau, kad Laidą iki namo neparsivedžiau, o parsitempiau  Tik laiptinės šviesoj pamačiau nemažą kraujo šleifą… Tada ir supratau, kad Laida nebepaeina. Nežinau iš kur atsirado tėvai ar jie girdėjo, o gal kas pakvietė – kažkaip tuomet viskas sklandė kaip per rūką. Toliau? Toliau – ašaros, pyktis… ne ne, ne ant kito šuns, o ant jos šeimininkės. Juk tikra tiesa – ne šuo turi vedžioti žmogų, o žmogus šunį! Ką čia kalbėti apie vedžiojimą – apie to šuns tinkamą auklėjimą jo šeimininkai nebuvo net nutuokę…
Kokią savaitę Laida pasikankino sutvarstyta nugara ir šliaužiojanti tik priekinėmis letenėlėmis, nes galinės dalies ji nebevaldė. Buvo perkasti, pažeisti nugaros nervai… Vieną dieną Tėvai pasakė, kad veža šunytę pas veterinarą… Kai grįžau iš mokyklos Laidos jau nebebuvo  Man sakė, kad ji gyvens šuniukų “rojuj” – prieglaudoj… Tik po keletos metų, paaugus, susipratau, kad ją tiesiog užmigdė…
Vėliau turėjau dar šuniuką, kačiukų, žiurkėnų – žodžiu visokių gyvūnėlių, kaip ir visi vaikai, kuriems leidžiama išbandyti tėvų nervus parsinešant namo kokį gyvūnėlį  Bet Laida buvo su niekuom nesulyginama.. Daugiau tokių protingų akių ir didelių, kaip sagų, nesutikau…

Ši istorija atmintyje atklydo visai netikėtai ir visai nesusijusi su dabartine mūsų nauja drauge  O gal susijusi?? Štai koks skelbimas man užkliuvo vieną dieną internete:

„Šunytė Renė gerų žmonių dėka išgelbėta iš “Grindos” labai labai laukia rūpestingų, mylinčių šeimininkų. Šiuo metu ji glaudžiasi pas laikiną globėją ir prieš miegą tyliai pasvajoja apie savo tikruosius namus. Mažylė yra maždaug 3-4 mėnesių amžiaus. Labai smalsi, meili, draugiška. Puikiai sutaria su kitais gyvūnais, pilna jaunatviško džiaugsmo ir teigiamos energijos. Pakalbinta duoda “bučkį”, švelni, kartais mergaitiškai drovi. Mėgsta būti šalia, maudoma nesipriešino (tikra dama!  ), greitai mokosi ir yra nuovoki. Moka pabūti viena, tik reikia palikti žaisliukų. Turėtų augti vidutinio ūgio.“

Tos pačios dienos vakare, Renė, o dabar Dora įžengė pro mūsų namų duris. Nieko nesitikėjau ir nieko “kažko” iš jos nelaukiau, o ir nieko nereikėjo “kažko” daryti – ji tarsi čia jau gyveno – jokio apsiuostinėjimo, jokios pabruktos uodegos naujoje vietoje… Tiesiog atėjo… ir gyvena  O jau imlumas! Praėjo vos pora dienų, o jau klauso keletą pagrindinių komandų! Savo “reikaliukus” daro tik lauke!! Na kartais tik pasidaro balutė iš džiaugsmo – kai sutinka mus grįžtančius, bet juk ji dar mažytė ir greitai išmoks viską  O gal nereikia visko? Gal reikia, kad ji būtų tiesiog Dora – linksma, stipri ir kurios niekas nenuskriaus…

mūsų veidrodis…

Gal daugelis jau būsite matę šią socialinę reklamą, bet labai norėjau įdėti ir čia, nes geresnio niekada nieko nemačiau šia tema… Viskas paprastai ir aiškiai…

Du draugeliai ir pagalvė

Vieni Seconhand’uose nesilanko, kiti nieko juose neranda, o aš mėgstu kartais į juos užsukti. Ir visai ne dėl drabužių… Paskutiniu metu užsuku tik tuomet, kai aplanko netikėta nuojauta – „užeik dabar ir čia“ 🙂 Tada ir būna, kad iškart pamatau „tą“ daiktą gulintį ir laukiantį manęs…

Štai taip iš dviejų padėvėtų „lobynų“ mano namuose apsigyveno du draugai ir pagalvė 🙂 Daugiau foto čia